Ieškodama internete, kas rašoma apie nasturtas, radau rekomendacijų, kad dainų kūrėjai žodį “nasturta” turėtų rimuoti su “jurta”. (Antroj vietoj pagal gerumą “širdis suspurda kaip nasturda”). O ką, dainų vaidmuo augalų pažinime labai reikšmingas! Esu gal kokiems trims žmonėms parodžiusi kaip atrodo raskila. Iki tol ramiausiai ją mindžiojo basomis ir su sportbačiais, o paskui išgirdo, kad raskila, raskila mano kiemo raskila, tai net pasilenkė įsižiūrėti kaip atrodo. O nasturtos, tai va, pasirodo yra versijų, kad kaip tik jos – tie paslaptingieji raustantys žemčiūgai iš Maironio eilėraščio. Nors nemačiau, kad nasturtos raustų.
Kol nasturtos nežydi, raškau jų lapus ir visur įpjaustau. Į salotas. Į troškinius. Į sriubas. Pakramčiusi lapą, negaliu taip iškart nustatyt, ar tikrai jame yra visi tie vitaminai, kuriuos žada internetas, bet skonis man patinka, o ir žemčiūgai tarp dantų nespurda.
Brinzos ir nasturtų lapų įdaras pyragui
- 200 g brinzos
- pora saujų nasturtų lapų
- 2 svogūnai
- šaukštas aliejaus
- krapų
- žalių svogūno laiškų
- juodų maltų pipirų
- 1 kiaušinis
- Apie 400 g tešlos (geriausia – sluoksniuota mielinė)
Naudojau bulgarišką brinzą, kuri yra gana sūri, todėl viską švelninau svogūnais: juos smulkiai supjausčiau ir pakepinau aliejuje. Brinza susitrynė šakute. Kartais pasitaiko kietų brinzų, šitas tarkuoju. Sumaišiau su pakepintais svogūnais. Visus žalumynus susmulkinau, įmaišiau, o taip pat ir kiaušinį įdėjau. Užmaliau pipirų.
Su šiuo įdaru kepiau vieną kartą bandeles (tešla kaip šių pyragėlių, tik papildomai riebalų į tešlą reiktų), kitąkart pyragą su pirktine sluoksniuota mieline tešla ir su filo tešla. Geriausia – sluoksniuota mielinė. Nors nujaučiu, kas su trapia irgi gerai būtų.
