Pūtė vėjas. Vienas asmuo bandė stotis valtyje stačias ir skleisti striukės skvernus, kad suveiktų kaip burė, bet greit vėl atsisėdo. Mano versija dėl ko atsisėdo – turbūt vėjas nejaukiai košė apatinę kūno dalį, kurį buvo šlapia. (Mano irgi buvo šlapia. Pritiško vandens nuo irklų bei prisiteliuskavo per bortą, o aš į tą vandenį įsėdau.)
Buvo reporterių ir operatorių: ant kiekvieno tiltelio stovėjo Jonas, kiekviename gluosnyje – Aušra, po kiekviena žydinčia ieva – Giedrė. Jie teleportuodavosi man nesuprantamu būdu iš taško A į taškus B, C, D ir visą kitą abėcėlę. Kai žvelgi atgal, vis dar regi ant tiltelio operatorių, o paskui pasižiūri į priekį, ir pamatai, kad jis jau laukia ant kito tilto. Kaip čia gražiau pasidemonstravus prieš kamerą? – galvoji, bet tada užkimbi už upės dugno ir patenki į kadrą skersa valtim bei iškreipta burna. Ups.
Netoli Bliūdo laukė gulbė. Gražiai gulbės atrodo paveiksluose ant sienos, bet taranuoti ją geltona valčike garbėsžo yra baugu. Gerai, kad susiprato ir pakilo į orą. Didžiulis kūnas, galingų sparnų mostai, UCH! UCH! UCH!- jėga ir grožis!
Pakeliui matėm žydinčias purienas, žydinčias pienes, žydinčias ievas ir žydinčias vyšnias. Šviežios žalumos daugybę, tokios žalios, ir tiek daug, kad net slabna darėsi nuo pavasario gražumo. Malūną matėm be sparnų, Musės namus iš kiemo, angelo kontūrus prie Senosios Žagarės bažnyčios, sveikų ir pavirtusių tvorų, Kaliausių fabrikėlį, avių ir debesų.
Ant kranto kartais atsirasdavo žmonių. Viens iš jų turėjo gitarą ir labai gražiai dainavo. Upėje vis pasitaikydavo slenksčių, kai kuriais pračiuoždavom, ties kitais rasdavom mergelę Liną, visus gelbėjančią tampymo būdu, bet buvo ir tokių vietų, kur teko bristi šalia valties.
Kai nuplaukėm į vyšnių sodą, ten buvo saldžios vyšnių arbatos, saldžios vyšnių zaptės ir spirgučių „dėl kreptės“. Užmiršau pažiūrėti, kiek vyšnikių jau žydi.
Labiau nei vanduo po užpakaliu, labiau nei vėjas, labiau nei pakrančių žaluma mane kiaurai košė žinot kas – ogi laimė. Kiekvienam Švėtės metre. Nu jatus vajatus kaip buvo gera!
Savaitgalį rinkimai, mano persona nusiteikus eiti, tik dar nežino už ką balsuot.
Kariūnai varstėsi savo pričindalus ir ruošėsi mūšiui. Jie buvo rimtais (vatiniais?) chalatais ir metaliniais šalmais.
Aplinkui bimbinėjo vienas kitas kryžiuotis ir tuntas metraštininkų su 21 amžiaus pradžios fotoaparatais, kurie į veiksmo vietą pateko per laiko kilpą, esančią takiuke tarp šaltalankių. O, žiūri, žiemgaliai! Tuoj puolė fotkinti ir klausytis kas kalbama.
Čia žiemgaliai išsirikiavę į dvi gretas. Į priekį žengė bildėdami kirviais, riaumodami ne savo balsais, o kurie ėjo antroj gretoj, tai dar pamekeno kaip ožiai. Viską matėm, viską nufotkinom.
Moterys stebėjo veiksmą su ąsočiais rankose. O visai pamiškėj – taikusis žiemgalis.
Man kol kas neaišku, ar kryžiuočiais rengiasi tie, kurie, jiems idėjiškai prijaučia… bet iš kur čia galėtų tokių būti?
Kovai prasidėjus, kai kurie suvirto ant žemės. Nespėjau suprasti, ar jiems jau buvo trys kartai, ar čia tokia taktika, nes suvirtę jie painiojosi po kojom ir griovė iš rikiuotės kitus.
Po mūšio prisikėlė ir susitarė, kad dar biškį pasikaus iš naujo. Kirviais ir kalavijais tai jie mojavo labai iš rimtųjų, tik pyškėjo skydai ir metaliniai šalmai.
Buvo tokių, kurie apsidabino lapėmis ir tik stebėjo. Net nefotkino. Mes, metraštininkai, visą darbą turėjom nudirbti.
Tai buvo paskutinio žiemgalių sukilimo ir Garuozos šilo mūšio paminėjimas.
Kultūringi Joniškio žmonės Tarptautinę muziejų naktį pradėjo nuo pat ryto – autobusas juos vežė Muziejų keliu, aplankant aštuonis (ne visus!) Joniškio rajone esančius muziejus. Su jais važiavo vienas šnipelis, kurio tikslas: palesioti nemokamo sūrio ir bulkučių, nusifotografuoti rapsuose ir pasiklausyti kas ką šneka autobuse ir kitose kultūringose erdvėse.
O visos dienos priedainis, pakartotas daugybę sykių:
Valio, pagaliau gavau salotų receptą, užsisakytą iš labai šaunios Birutės!
Jeigu dabar mano dienos ne šiaip sau greitai bėga, bet kubulduojasi griuvimo būdu, tai aš vakare prie kompo atėjus ir įsijungus vaizduoklį nebelabai ką nuveikiu. Paspoksau. Įkeliu rabarbarų pyrago nuotrauką, kurį suvalgėm …oj, kada tas buvo… surašau, kiek ko į jį sudėjau. (Užmiršau cukraus į pagrindą, bet vis dėlto truputį reiktų, todėl recepte įrašau). Įsijungiu Estijos žemėlapį ir spoksau į Lahemaa nacionalinio parko žemėlapį, ieškodama, kas ten jame gero. Gal kas buvot?
Nebent tik maivėsi neprašomi.
If you ask any Lithuanian about traditional Lithuanian meal, most likely they will answer “cepelinai” (zeppelins) and invite you to restaurant to taste them. Well, cepelinai are good, but… but actually cepelinai is just our trick to distract attention of foreigner from truly Lithuanian meal. Šaltibarščiai!!! Shocking pink, delitious and healthy cold soup – we can‘t imagine spring nor summer without it. If you ask any Lithuanian about šaltibarščiai (how I could explain pronouncation? Something like Shahl- tee-bahrsh-tschyay), most likely they will invite you not to restaurant, but home. As this is really the meal we are having in each family during hot summer days. Of course any temperature above 20C is regarded as hot in Lithuania.
Jeigu kas nors, kai man buvo 10 metų, būtų pasakęs, kad kepsiu pyragą, kurio didžiąją dalį sudarys svogūnų laiškai, uch, nebūčiau patikėjus. Tais laikais svogūnas man atrodė labiau nesusipratimas, negu daržovė, ir kokia nesąmonė, kad darže Balkaičiuose jo prisodindavo tris ilgas lysves, o braškių tik vieną.
Pono Didžiojo Eksperto pirmoji reakcija buvo: o kodėl nedarau pyrago su svogūno laiškais taip, kaip jo mama? Bet kad aš ir nesu jo mama! Pripažino, kad labai geras, todėl dabar kepu dar vieną užkandžių pyrago su svogūno laiškais variantą. Vėl visai kitokį.
Viljandis yra magiškas miestas. Esu prifotografavusi įvairiausių jo kampelių, šviežiai nudažytų ir apsilupinėjusių durų, sūpynių po didžiuliu ąžuolu, kur po pievą vaikšto antis, labai gražių moderno langų, rožių, skulptūrų, gatvelių ir gynybinių griovių, ir žinoma vaizdą į ežerą nuo Vyšnių kalno. Liepos mėnesį Viljandyje būna Folk festivalis. Šiemet – jau 22 kartą.
Atidarydami festivalį, estai pademonstravo, kad kai kurie berniukai taip niekada ir nesuauga. Net sulaukę žilo plauko, vis dar surenka chebrytę, užsijoja ant tvirtovės sienos likučių ir žaidžia tampydami virvę.
Atidaryti festivalio atvyko Estijos prezidentas, bet paaiškėjo, kad jis irgi neypatingai rimtas. Užlipo ant viduramžių šulinio sakyti atidarymo kalbos, bet pirmiausia pasidarė selfie. Galvojau, paleis į feisbuką, bet ką tik patikrinau… ne, neįsidėjo. 
Italas akordeonistas net užsimerkdavo, kad geriau girdėtų. Italai pavarė tokios muzikos, kad ėėėė, brolyti… Jų muzika kilusi iš vorų tarantulų įkandimų. Vorai nuodingi, nuo įkandimo ir numirti galima, jei tik melstumeis ir dejuotum, o nesiimtum priemonių. O tos priemonės – tai būgnelis, mušamas pašėlusiu ritmu, kad nori nenori pradedi šokinėti kaip nenormalus, prakaitas per visas poras srūva, taip ir tarantulo nuodai iš organizmo išgarinami. Buvo su jais labai graži ir smarki šokėja. Tokių greitų judesių ir tokio jėgiško muzikavimo mano apratas negaudo, taigi konkrečiai šitos nuotraukos momentu Marija dainavo labai lyriškai, taip gražiai, kad akordeonistas net užsimerkė, kad geriau girdėtų.
Dainavo apie meilę, kuri taip užima kvapą, kad jin galėtų net numirti.
Tuaregas iš Saharos. Mėlynu rūbu, balta skepeta. Kai pakeldavo akis, jo žvilgsnis skriejo kažkur tolyn virš žiūrovų galvų. Grojo elektrine gitara.
O anam grojant, šitas kalė tokiu būgniuku. Su stručio plunksna, su tuo geltonu brūkšniu per kaktą atrodė įdomiai, todėl fotografai lindo artyn su savo aparatais (terve, Sara Kristiina). Jis su savo būgniuku sėdėjo antram plane, turbūt vienu momentu pagalvojo, kad taip neteisinga visą laiką tik antram plane, todėl pašoko, atbėgo į priekį ir pradėjo ne tai, kad šokti, bet judinti delnus, kartais dar užmesdamas aukštyn koją. Matytumėt, koks patenkintas tuo metu buvo jo veidas.
Etno histeria – gal 30 žmonių grupė iš įvairių šalių prieš savaitę susitiko Čekijoje, Jižine. Susistygavo instrumentus ir pradėjo kelionę į Švediją kartu grodami, dainuodami, vieni iš kitų mokydamiesi, o ten, kur sustodavo nakvynės, duodavo koncertą. Žinau, kad Lietuvoje jie grojo kažkur netoli Kelmės, gal kas girdėjo? Grojo įvairių šalių liaudies muziką ir dainavo dainas visokiomis kalbomis. Nuotaika iš jų liejosi nepaprastai galinga, o naujos idėjos gimdavo kasdien. Pavyzdžiui po pietų ilsisi pievelėje prie bažnyčios ir kuria planus: “o jei kiekvienas grotų instrumentu, kuriuo niekada negrojo anksčiau? O jei tą instrumentą išsitrauktų burtų keliu… o jei kaip burtus išsitrauktų ir šalies pavadinimą, kurios muziką grotų. Cha, pavyzdžiui gautųsi “pianinas, Bulgarija”. Cha, o gal pabandom šitaip, o gal kitaip…”. Viljandyje jie pabuvo pora dienų, o dabar dar važiuoja link Švedijos mėlynu autobusu. Sako, vietų dar yra, ir jei kas norėtų prisijungti, tai galima.
Žiūrovai kepė saulėje. Džiaugsmingai. Nesitraukdami. Šokdami ir linguodami į taktą.
Paskui nusikamavę virsdavo į pavėsį aukštielniki. 
O tada vėl kelėsi vėl ėjo, nes programoje daugybė nuostabių atlikėjų.
…ir tiek daug nuostabios, karštos saulės.
Chorchei irgi karšta. Iš Ispanijos vykdamas į Estiją prisidėjo čemodaną megztinių, striukių – gi į šiaurę. O pasirodo, šiaurėje karšta.
Šokių aikštelėje sukosi Princesė. Kaip gražiai plaikstėsi jos balta suknelė, kokie dailūs sidabriniai jos batukai, ir nieks dar nepripūtė jai į galvą nesąmonių ir abejonių, ar ji tikrai Princesė, ar ji pakankamai graži… Kai atsibosdavo suktis, nužengdavo į pievą ir iškilmingai nuskindavo pienės lapą, pasidžiaugdama, koks jis gražus. O paskui sidabriniai bateliai ją vėl užnešdavo į šokių aikštelę. Suktis vėl.
Vienas iš festivalio rėmėjų kasdien atgrūsdavo didžiausią furgoną kefyro, kurio visi gaudavo už dyka. Ir jogurto, kuris būdavo išgraibstomas pirmiausia.
šis muzikantas sugrojo daug gražių dalykų, kai kuriuos jų sugrojo pjūklu. Neįsivaizduojamo grožio garsą galima išgauti braukiant smičiumi per lankstomą pjūklą. Vienas iš dueto Feten Feten.
Įdomūs ne tik artistai, bet ir žiūrovai, kiekvienas savaip išreiškiantis savo folk nuotaikas. Tas žilabarzdis kol kas nežinau, kas jis yra, bet traukė visų dėmesį. Skirtingai nuo pernai metų, kai buvo atvykęs nebeaišku su keliomis moterimis ir su keliais vaikais, tai šiemet ir moteris tik viena, ir mergytė viena. Gražutė mergytė, per kiekvieną koncertą užkeliama ir pasodinama ant scenos pakraščio, kad vyriškis (tėtis?) galėtų laisvai sau linguoti į taktą ir ploti..
Festivalio savanoriai šiemet vilkėjo labai gražaus raudonumo marškinėlius. Jų buvo daug, jie nuveikė įvairiausius darbus ir nuo kiekvieno šaligatvio lopinėlio, nuo kiekvienos pievelės surinko kiekvieną koncarą, kad visur būtų gražu. Ir aš tokius marškinėlius turiu!
Lietuvio nereikia agituoti, kad paragautų lašinio. Normalus maistas. Net kai kurie vegetarai lašinius valgo, tie, kurie vegetarystę pasirinko ne dėl nežudymo, o dėl sveikatos, nes jų asmeniniai mitybos ekspertai yra išaiškinę, kad lašiniai neturi blogųjų mėsos savybių.
Ponas Didysis Ekspertas papasakojo, kad vakar labai skaniai buvo pasitaisęs bulvių su grybais. Jau ko ko, o baravykų pas mus šiemet baisiai daug. Mes čia visi Jonišky baigiam nublūsti, galim ar negalim, turim laiko ar neturim, paeinam ar nepaeinam, visi lekiam į miškus grybauti. Pasikaifuodami. Labai daug grybų. Kad vakar Ponui Didžiajam Ekspertui buvo taip skanu, davaj aš jam šiandien vėl pataisysiu. Bulvės, svogūnai ir baravykai… Ė, brolyti, o pasirodo ne taip padariau. Ne ta eilės tvarka ant keptuvės sudėjau… ir nesvarbu, kad gerai gavosi, bet ne pagal receptą “KAIP VAKAR”. “Nu moteriške, ar tu specialiai darai ne taip, kaip aš noriu?”- Ponas Didysis Ekspertas nusivylęs, todėl lekiam vėl į mišką vėl parsivežam grybų, vėl ant keptuvės ir vėl su bulvėm. Dabar – teisinga eilės tvarka.