Šiandien feisbuke pasusirašinėjom apie keptus obuolius. Susirašinėjo Virtieniai su Sezonine Virtuve, cha cha! Aš tai žinau, kas ta šaunioji Virtuvė, ir ji žino kas esu aš, bet dėl konspiracijos vadinomės išsigalvotais vardais. Sezoninė Virtuvė pasidalino keptų obuolių nuotrauka ir visus ją pamačiusius UŽNORINO. Ir aš taip darysiu! Kepsiu obuolius! -nupuoliau į virtuvę, paukšt paukšt įjungiau orkaitę, iš po medžio pasirinkau obuolių. Paskui pradėjau galvoti, kaip darysiu. Nesvarbu, kad Sezoninė Virtuvė obuolius ir viską kepa tobulai, aš vistiek galiu patobulinti. Pavyzdžiui, ji parašė, kad obuolių skilteles su cukrum sudėjo ant kepimo popieriaus. Aš tuoj įsivaizdavau, kaip išbėgusios sultys susimaišę su cukrumi tyvuliuos ant to popieriaus, paukšt paukšt išjungiau orkaitę ir obuolius pakepiau ant keptuvės. Jėga!

Graikiškas jogurtas su keptais obuoliais

• 2 obuoliai
• 3 šaukštai su kauge graikiško jogurto
• 2 šaukštai cukraus
• žiupsnelis cinamono
• keli mėgstami riešutai
• mažas gabaliukas (15 g) sviesto

Sausoje keptuvėje paskrudinti riešutus. Atidėti juos. Obuolius supjaustyti gabaliukais. Keptuvėje išlydyti sviestą, užpilti cukrų, suberti obuolius. Truputuką cinamono. Kaitinti pamaišant. Cukrus ištirps ir susimaišys su iš obuolių išsisyrusiomis sultimis. Kaitinti, kol dalis skysčio nugaruos ir jis liks tirštokas lyg sirupas. Kodėl obuoliai nepavirsta į košę, man yra paslaptis, bet neklausk kodėl, svarbu, kad nesuyra ir man tas patinka. Kai obuoliai suminkštės, užgesinti, leisti atvėsti.

Graikiškas jogurtas labai tirštas, todėl tokiam desertui puikiai tinka. Ir jo jau retsykiais būna pirkti Joniškyje. Taip ir pasikrauname į indelį – keptų obuolių, (šaukštelį slapto ingrediento – vannatallinn, bet nebūtinai), jogurto, dar obuolių, paskrudintų riešutų. Raudonos uogienės šlakelis nebūtinai, nebent dėl grožio.

Ar gali, mama, šokoladinio pyrago padaryti? Bet tokio paprasto, puraus…

O jeigu į jį uogienės pridėčiau?

Nereik, nereik, paprastą.

O jeigu razinų? O jeigu riešutų? Nereikia? O jeigu apelsinų žievelių? O obuolių? O jeigu aviečių?

Ar tu supranti, BE NIEKO. PAPRASTĄ!

Nu bet kaip sunku tokius nuobodžius pyragus kepti! Bent jau išdėliojau tešlą į keksiukų formeles, ta proga prisimindama, kaip popieriukus vasarą pirkau Viljandyje (tšau, magiškasis Viljandi!). Kai aniedu sugrįžo, keksiukai jau buvo iškepę. Ponas Didysis Ekspertas reagavo atplėšdamas balkono duris, nes jam trošku nuo šokolado aromato namuose.

E. apsidžiaugė. Nufotografavo savo telefu ir išsiuntė Dianai. Lyg ir girdėjau, kad ir ji apsidžiaugė, laukia, kol keksiukai iki jos atvažiuos. Tokie nuobodūs, be nieko, paprasti, geri keksiukai.

Šokoladiniai keksiukai

• 100 g šokolado
• 100 g sviesto
• 3 kiaušiniai
• 100 g cukraus
• 3 šaukštai grietinės
• šiek tiek vanilinio cukraus
• 3 šaukštai kakavos
• 180 g miltų
• 1 šaukštelis kepimo miltelių

Sviestą ir gabalais sulaužytą šokoladą sudėti į metalinį dubenėlį ir uždėti jį ant puodo su verdančiu vandeniu, kad ištirptų. Palikti šiek tiek pravėsti. Kiaušinius išplakti su cukrumi ir vaniliniu cukrumi. Įdėti grietinės, išplakti. Įmaišyti šiek tiek praaušusį, bet nesustingusį sviestą ir šokoladą.

Sumaišyti miltus, kakavą, kepimo miltelius, įsijoti į tešlą ir išmaišyti.

Dėti į keksiukų formeles (plono popieriaus formeles reikia įstatyti į metalines keksiukų formeles, nes jei tešlą sudėtume tik į popieriukus, viskas susiplotų, gautųsi blynai.). Tešla užpildyti ne daugiau kaip pusę formelės. Kepti 170C orkaitėje 25 min.

Iš šio kiekio gavosi 18 keksiukų.

Pieniška sriuba su silke – vienas iš dalykų, kurie nustebino Poną Didįjį Ekspertą kai prieš melejoną metų jį parsivežiau į Joniškį. Kaip tai pieniška ir su silke? – buvo priblokštas. Kai paragavo, atsibloškė. Nes labai gerai tinka.

Tačiau šiandien po darbo skuodžiau namo, kad išvirčiau zacirką ir nuvežčiau ją (nešimo būdu) Kęstui. Ne viskas pavyko kaip planuota, zacirką išviriau, Kęstui nenunešiau. Patys supuntarojom. Su Ponu Didžiuoju Ekspertu. Ir su Lina. Ir su silke.

taip atrodo zacirkos tešla

Zacirka su silke

• 200 g miltų
• 1 kiaušinis
• druska
• 700 ml pieno
• 1 silkė

Miltus supilti į dubenėlį. Jų viduryje padaryti duobutę, į kurią įmušti kiaušinį, įberti druskos ir įpilti 5 šaukštus vandens. Šakute išplakti kiaušinį su vandeniu, palaipsniui užgriebiant vis daugiau miltų. Tešlos į vieną gabalą nesuspausti, palikti išsidraikiusią miltuose.
Puode užkaisti apie 0,7 l vandens. Kai užvirs, sumesti tešlos gabalėlius, patrinant tarp pirštų ir suplėšant į nedidelius kąsnelius. Virti 5-7 minutes. Supilti pieną ir pakaitinti iki užvirimo.
Silkę išdarinėti, nulupti odą ir supjaustyti apie 2 cm dydžio gabaliukais. Silkė imama pirštais, ja užkandama sriuba.

- Jau pusė keturių, o aš dar Dievo nepasiuvau! – sušuko Aušra ir pasuko link durų. O ten ant palangės dėžė nuo Gardėsio. Davaj, sakau, pažiūrim, kas toj dėžėj. Nes prieš pietus atvežė kurjeris, o aš dar buvau neatidarius ir nepažiūrėjus. Lupom, plėšėm, krapštėm, galiausiai ištraukiau… batoną. Ir kitokius duonos gaminius.

- Kas čia? – klausia Aušra. Ko ji klausia, negi nemato?

- Batons! – atsakau.

- Kodėl? – čia Aušra. Kažkodėl kai žmonės sužino, kad man retsykiais kurjeris atveža dėžę, o toj dėžėj batons, klausia kodėl.

- Ištestuoti ir pasakyti nuomonę.

- Ar tu batonų ekspertė? – Aušra į mane pasižiūri įtariai.

- Lyg ir ne… bet aš vartotoja, ir mano nuomonė svarbi… – teisiniuosi.

- GAL TAU ČIA KAŽKOKIA PAŠALPA?

Kažkodėl pasidaro žiauriai juokinga. Abiems. Išsiskiriam apsiašarojusios iš juoko. Ji išėjo Dievo siūti. Aš sugrįžau prie kompo. Gardėsio dėžė vis dar ant palangės. Testuosiu rytoj. Kas norite būti testavimo bendrininkais, užsukite.

Sąraše dalykų, kuriuos norėčiau kada nors patirti yra elnių maurojimas, kurį norėčiau išgirsti miške. Logiškai mąstant, turėčiau eiti į mišką ir tykoti. Bet bijau ir tingiu, todėl viskas gaunasi kitaip: nueinu į maksimą, randu, kad gera kaina brynzai ir prisiperku. Paskui kepu svogūnų pyragą. O elniai mauroja be manęs.

Svogūnų pyragas su brynza

• 1 pakelis (500 g) sluoksniuotos tešlos
• 3-4 dideli svogūnai
• 300 g brynzos
• truputis aliejaus

Svogūnus supjaustyti apysmulkiai. Suberti į keptuvę su šiek tiek aliejaus ir pakaitinti retsykiais pamaišant kol suminkštės, bet neapkeps.

Brynzą sutarkuoti stambia tarka. Sumaišyti su pakepintais  iki suminkštėjimo svogūnais. (Lyg ir reiktų palaukti, kad svogūnai pravėstų, bet nieko neatsitinka, jei ir su karštais sumaišau). Galima truputį malto juodo pipiro. Druskos nereikia, nes brynza turi sūrumo.Sluoksniuotą tešlą atšildyti. Patogu, jei pakelyje yra 2 lapeliai – vienu pasikloji, kitu užsikloji. Jei 6 mažesni lapeliai, tenka konstruoti, juos sujungiant. Pagrindui tešlą galima šiek tiek pakočioti, kad dar gautųsi krašteliai. (Tešlos raukšlių kaip pas mane nedarykit, čia tik man taip leidžiama, o jūs darykit tobulai).Ant tešlos pagrindo sukrėsti įdarą. Uždengti antru tešlos lakštu, sulipinti kraštelius. Ar būtina badyti šakute? Turbūt ne. Bet galima.Kepti 170C temperatūroje apie 30 minučių – kol paviršius pasidaro gražiai apkepęs. Valgyti karštą.

Receptą prieš 4 metus sužinojau iš Olgos (Pyragas su svogūnais ir Karpatų eglutėmis). Tada ji gyveno Ukrainoje. Šiemet perskrido į Rusiją su visu savo dviračiu, pastelėmis pieštais paveikslais, namu, pro kurio langą matosi Juodoji jūra ir  lauro krūmu kieme.

Nesvarbu, ko būnu prisiplanavus šeštadieniui, bet jei paskambyja žmonės ir paklausia, ar noriu važiuoti į morkų lauką pažiūrėti kaip dirba archeologai, tai visada sakau TAIP! Skambutis ateina kai svogūnai jau sukišti į orkaitę keptis… (sakau, sukišti, nors rimtesni kulinarai įpratę į orkaitę šaudyti, bet aš dar to nemoku, tai nesvarbu, kas ant blėkų, aš paprastai sukišu. O jūs į orkaitę šaunate?)…. tai sakau tiem žmonėm, kad pirma svogūnų pyragas, o tik paskui morkų laukas su archeologais.

O dabar jie mane remia į kampą, duok svogūnų pyrago receptą! (Na jei sąžiningai, tai ne visi remia, o tik tie, kurie namuose turi orkaitę.) Tai žinoma, kad patogiau yra svogūnų pyragas, nes jį sukonstravai – iškepei – suvalgei! O jei būtum, žmogau, prisiplanavęs bandelių, tai mielinė tešla užsirūgtų belaukdama, kol grįši iš visokių fantastiškų šeštadienio nuklydimų, išbraidęs morkų lauką ir avių spiromis apibarstytas pievas, pamatęs užkerėtą pamiškę, absoliuč gražius žalius žiemkenčių laukus, krūmais apžėlusį aerodromą su tupinčiu lėktuviuku, namą, kurio palėpėje yra grabas,  apčiupinėjęs medinės Laumės papus ir ant akmens išbraižytas paslaptingas saulutes…

Pyragas su svogūnais ir grybais

Tešlai:

• 130 g sviesto
• 200 g miltų
• 2 šaukštai grietinės
• druskos

Įdarui:

• 2 dideli svogūnai
• 1 šaukštas alyvuogių aliejaus
• 150 ml virtų grybų (turėjau smulkintų šaldytų raudonikių, bet kiti irgi tinka)
• 100 ml grietinės
• 1 kiaušinis
• druskos
• muškato riešuto
• juodųjų pipirų
• 100 g fermentinio sūrio

Sviestą išlydyti. Įberti druskos ir miltų. Sumaišyti. Turi gautis rupūs trupiniai. Įdėti tiek grietinės, kad viskas susiklijuotų į gabalą. Nebūtinai 2 šaukštai, grietinė juk būna įvairaus tirštumo. Suspausti tešlą į gabalą. Ilgai neminkyti. Suvynioti į plėvelę ir pasidėti į šaldytuvą kol bus ruošiamas įdaras.

Svogūnus smulkiai supjaustyti. Į keptuvę įpilti truputį aliejaus, suberti svogūnus ir kaitinti ant nedidelės ugnies uždengtus, kartais pamaišant kol jie suminkštės.

Jei grybai būtų naudojami šviežūs pievagrybiai, juos reiktų pasmulkinti ir pakaitinti ant kitos keptuvės, kad irgi suminkštėtų.

Įjungti orkaitę nustačius 170C. Tešlą įkloti į kepimo skardą, padarant bortelius. (naudojau 20 cm skersmes formą). Galima tešlą tiesiog gnaibyti nuo gabalo, rankomis išploti ir klijuoti ant formos dugno ir sienelių, sudurstant gabalėlius. Tešla pakankamai riebi, todėl nebūtina prieš tai skardą tepti riebalais.

Sumaišyti grietinę ir kiaušinį. Įtarkuoti sūrio. Sudėti šiek tiek praaušusius troškintus svogūnus ir grybus. Sudėti druską ir prieskonius. Išmaišyti. Supilti įdarą ant tešlos pagrindo.

Kepti apie 40 min., kol pasimatys, kad paviršius lengvai apkepęs. Valgyti karštą. Po to važiuoti ieškoti morkų lauko.

Grįžti… iš kelionių kartais grįžti toks lyg ir ne visas. Veidas raudonai įdegęs spalio saulėje, akių kampučiuose baltos “vištos kojos”. Atrodo, grįžti. Verdi ryžius, eini į maksimą žvakelių, vaikštai absoliučiom lygumom, ant kurių jokio sniego. ”Labadiena labadiena”- atsakinėji visiems, kurie sveikinasi. O trečioji akis vis dar regi snieguotas kalnų viršūnes, dantytus kalnagūbrių kontūrus tamsoje po Grįžulo Ratais, virš ežerėlio kylantį debesį (žemai po tavo kojom), karališko mėlynumo gėles šalia tako ir pašąlusias bruknes, eglėmis apaugusius šlaitus, iš kurių kyšo keistų formų uolos ir paauksuotų maumedžių viršūnės, neįsivaizduojamo dydžio ir grožio šerkšno adatas, skardžius, žalia kerpe apaugusius akmenis, kuriuos spardo kalnų ožiai…

…ir tebesi toks… pusiau jau čia, pusiau dar ten. Kaip vindauzai, užstrigę ne toj versijoj, todėl kai kurie įprasti veiksmai pavyksta sunkiai.

“Gerai”- atsakinėji į klausimus kaip sekėsi. Kaip iš tiesų buvo, papasakoti neįmanoma nei žodžiais, nei nuotraukomis. Iš kur ta geltona-purpurinė-žalia mėlynė per visą koją?Užsigavau ant akmenų.

Prikritęs prie feisbuko kvėpuoji nuotraukomis ir trauki į draugus žmones negirdėtomis pavardėmis. Dar kokią savaitę jausimės savi.

Džiovintų pomidorų užtepėlė

• 250 ml džiovintų pomidorų aliejuje
• 100 g kieto sūrio (parmiggiano arba “džiugo”)
• 100 g graikiškų riešutų
• 3 skiltelės česnako
• saujelė šviežių petražolių

Kiekiai nurodyti apytiksliai. Džiovintus pomidorus išgriebti iš aliejaus. Viską kartu susmulkinti. Aš smulkinu ant pjaustymo lentutės dideliu peiliu išlenktomis ašmenimis. Daroma taip: viena ranka peilis laikomas už rankenos, kita ranka iš viršaus prilaikomas arti smaigalio, ir lingavimo būdu einama per visus produktus kol susismulkina ir susimaišo.

Tinka ant baltos duonos, ant visokių džiūvėsių, su makaronais, su grikiais, o ypatingai tinka kalnuose.

Tie metai, kai mokėsi Maskvoje geologijos liko taip toli, kad net nebepanašūs į prisiminimus, o atrodo lyg seniai seniai matytas filmas… O kur dabar Mašulia? Kaip susiklostė jos gyvenimas keistoje šalyje Rusijoje? Gal vis dėlto pavyko jai ištekėti ir išvykti į kitą šalį? Bet nei Italas nei Meksikietis nebuvo tuo, kuris ją išsivežtų.

Meksikietis baigęs studijas grįžo namo. Pusbrolis Chulijo Marija Bonbonesas padėjo įsidarbinti geros firmos administracijoje… ne, geologu niekada taip ir nebuvo. Į darbą vaikšto apsirėdęs kostiumu. Kaip žmogus. Meksikiečiui vis dar patinka geltoni marškiniai aprašinėti raudonais žodžiais HOLA HOLA, bet jo žmona prisiekinėja, kad taip apsirengęs atrodo lyg pižonas. Vedė jis miestelio gražuolę… o Mergele Malonioji, negi tikrai buvo gražuolė šita išplerusi didžiaburnė rėksnė, jo septynių vaikų motina?!

Italas – rimtas ir padžiuvęs. Gyvena su mama gražiame senamiesčio bute. Dirba su  aplinkosaugos projektas. Ech, darbas daugiausia kabinetinis, su dokumentais. Labai atsakingas, reikia atidumo ir susikaupimo. Italui prapliko pakaušis. Taip ir nesusirado merginos, kuri įtiktų jo mamai. Ketvirtadieniais Italas išeina pasivaikščioti – susisupęs elegantišku apsiaustu žingsniuoja pagrindine miestelio gatve, o paskui užsuka pas Džiuzepę aperityvo. Pro langą stebi gatve einančias merginas… nė viena iš jų nė pusės nėra tiek graži, kaip buvo Mašulia.

1 dalis: Italas ar Meksikietis

Pamatai šviežutėlį baltutėlį sniegą, į kurį kažkas krenta aukštielninkas daryti angelo, ir pagalvoji, kad tu dar niekada šitaip… Ir tada… ką? Krenti į sniegą ir plasnoji? Dar ne, dar suabejoji… negi tiesiog dabar?… o kaip čia atrodys? Pasižadi būtinai kada nors padaryti savo sniego angelą? Kada nors… Čia pat yra Cvajka, “Neverta atidėlioti pirmų kartų”- sako jis, tada tau daeina, kad tai tikrų tikriausia išmintis, dėl kurios verta dabar o ne kada nors tėkštis į sniegą.

Paskui valgome ledus. Nes netikėtai atsiranda visko, kas reikalinga jiems pasidaryi:

• idėja (“pasidarom ledų!)
• tinkamas indas (pati nežinojau, kam nešiausi tą runduliuką, o pasirodo – ledams)
• kondensuoto pieno (mažiukas indelis Emilijos kuprinėje)
• šaukštas
• ir mes.

Ledai nuvo išrasti visai ne šiaurėje, kur sočiai sniego. Kas norėtų ledų šiaurėje? Ledai buvo išrasti kalnuose, kur saulei šviečiant norisi išsirengti, nors aplink spindi sniegai.

Maiše, į kurį dedame plastiko atliekas, iš kažkur priviso begalybė saldainių popieriukų (nes popieriukai taigi jau kadū kadais nebe popieriniai). Ir mano striukės kišenėje. Ir kuprinikėje, kuri yra mano atseit rankinukas. Kas jų ten prikaišiojo? Gryn saldainių popieriukų sąmokslas. Kad susibalansuotų Visatos pusiausvyra, ant kitos svarstyklių lėkštės dedu sveiką maistą  - visokių vitaminų ir karotinų pilną ekologišką moliūgą. Bet juk negriaušiu lyg kokia triušė to moliūgo be nieko.

Varškės pyragas su moliūgu

• 1 pakelis sausainių (pvz. “Selga”)
• 100 g sviesto
• 500 g varškės
• 250 g kepto moliūgo
• 100 g cukraus
• 3 kiaušiniai
• 1 citrina
• 2 šaukštai bulvių krakmolo

Sausainius sumalti iki smulkių trupinių. Sviestą ištirpinti ir sumaišyti su sausainių trupiniais. Suberti į 20 cm skersmens kepimo formą, išklotą kepimo popieriumi, paskleisti tolygiai ir suspausti. Padėti į šaldytuvą kol bus ruošiama varškė.

Nedidelį kietą moliūgą perpjauti, išimti sėklas, nulupti, supjaustyti gabaliukais. Galima iškepti orkaitėje. Galima patroškinti keptuvėje su trupučiu sviesto (tam skirtas sviestas neįrašytas į receptą, nes kepant orkaitėje nereiktų). Kepti (troškinti) kol suminkštės. Sutrinti šakute arba sumalti smulkintuvu (blenderiu). Šiam pyragui sunaudojau ketvirtadalį nedidelio moliūgo.

Varškę pertrinti arba sumalti tuo pačiu blenderiu. Jei taip sąžiningai, tai maliau viską kartu, ir varškę, ir moliūgą, ir cukraus ten pat įdėjau, o kadangi masė buvo sausoka ir nesidavė klusniai malama, bet kabinosi prie indo sienų, tai dar ir kiaušinius ten pat įtutinau. Bet aišku galima ir kultūringai: permalti atskirai, o paskui dėti viską iš eilės ir maišyti vis pakomentuojant: “mūsų varškytė jau susimalė, mūsų kiaušinukai jau susikūlė…”

Citriną gerai nuplauti. Įtarkuoti į varškę geltoną žievelės sluoksnį ir įspausti sultis. Įmaišyti krakmolo.

Pakurti orkaitę, nustačius 170 C. Varškės masę supilti ant sausainių pagrindo. Sulyginti paviršių. Kepti 40-45 minutes kol paviršius pasimatys šiek tiek apkepęs. Leisti visiškai atvėsti.

Nom-nom-nom. Gavos taip, kad viena pati beveik jau suvalgiau. Nu bet ne per vieną kartą!

Labai gražus Sonatos laiškas su labai gražia nuotrauka ir receptu saldumyno, kurio pavadinimo net ištarti nemoku. Bordo kanelės?

Laba diena Dalia,

Prieš kiek laiko ieškojau vieno patiekalo recepto internete ir paieška atvedė į jūsų tinklaraštį. Kadangi tas receptas buvo apipintas įdomia istorija, tai, aišku, neiškenčiau nepašniukštinėjusi toliau. Ir taip įsitraukiau, kad net pamiršau, ko aš čia ieškojau. Tai va, jau kelinta diena skaitau jūsų blogą ir mėgaujuosi. Radusi kvietimą parašyti savo istoriją, nusprendžiau taip ir padaryti, nes labai norėčiau susipažinti.
Pas mane irgi kartais užklysta visokių tautybių ir visokio plauko pakeleivių ir aš pati kartais kur nors mėgstu nuklysti. Gal ir nesu tokia labai jau patyrusi keliautoja kaip norėčiau, bet po truputį vis daugiau ir daugiau į tai įsitraukiu.
Prieš keletą savaičių viena keliautoja mergina iš svetingumo klubo, su kuria jau vasarą ir rudenį porą kartų plaukėme baidarėmis, suorganizvo tarptautinę vakarienę. Dauguma dalyvių buvo iš Lietuvos. Viena pora atvyko net iš Baltarusijos. Iš patiekalų populiariausi buvo pyragai ir kiti saldumynai, bet stalo vidury spėjo pasipuikuoti ir moliūgų sriuba, patiekta moliūge, ir daiginta liucerna su norvegiška duonele, pesto bei avokadu, ir net ypatinguoju baltarusišku būdu paruošta silkė, kur tiesiog sumakaluoti grietinė, majonezas, actas ir silkė. Ingredientai lyg ir paprasti, bet pas mus turbūt nelabai įprasta tiek daug visko kartu sukrauti į vieną marinatą. Labai smagi keliautojų kompanija, įvairios istorijos ir nutikimai, vakaras prabėgo kaip viena minutė.
Aš pati vežiausi į šią vakarienę prancūzišką desertą – canneles Bordeaux (cannelé bordelais), kurios buvo labai gerai įvertintos. Tai ir noriu pasidalinti jų receptu.

Canneles yra bene daugiausia legendomis apipintas desertas. Vieni sako, kad šių mažų pyragėlių istorija prasideda prieš 300 metų, kai juos pradėjo kepti Bordeaux regiono vienuolės, panaudodamos vyndarių atiduotus kiaušinių trynius (kiaušinių baltymus jie naudodavo vyno skaidrinimui).
Pasak kitų šaltinių, legenda byloja apie tai, kad vieno Bordeaux miestelio gyventojai surinkdavo dokuose išpiltus miltus ir kepdavo pyragaičius savo neturtingiems vaikams.
Ilgą laiką šis puikus desertas buvo tai užmirštamas, tai vėl prikeliamas naujam gyvenimui, kol pagaliau XX amžiuje buvo taip išpopuliarintas ne tik Prancūzijoje, bet ir visame pasaulyje, kad tapo klasika.

Receptas ir ingredientai yra labai paprasti, gaminimo procesas taip pat. Tik tiek, kad šie pyragėliai skaniausi iškepti tam tikroje formelėje. Sako geriausia naudoti varines formeles, bet aš pati naudoju silikoninę formelę. Blogiausiu atveju galite pabandyti paprastas keksiukų formeles, bet kiek skaičiau, tai rezultatas nebūna tas pats.

Internete peržvelgiau ir išbandžiau keletą receptų, bet geriausiai man tiko IRRI style receptas su šiokiomis tokiomis modifikacijomis

Canneles Bordeaux

1/2 litro pieno
- žiupsnis druskos
- 2 kiaušiniai + 2 tryniai
- 3 val.g š. skystos vanilės (ekstrakto) ( galima pakeisti į vanilės ankštį arba cukrų)
- 1-2 val.g š. romo ( pačio geriausio galima juodojo)
- 250 g cukraus
- 50 g sviesto
- 100g miltų
- sviesto formelių ištepimui (aš silikoninių formelių netepu)
- rudojo cukraus formelių pabarstymui

Į platų indą suberiame miltus ir cukrų, vanilinį cukrų (jei naudojate vanilinę ankštį ją dedame į kaitinamą pieną, ekstraktą taip pat pilame į pieną). Druską, jei naudojate smulkią, berkite ten pat. Aš naudoju stambią, tai įmetu į pieną, kad išsilydytų. Išmaišome.

Į kaitinimui skirtą indą supilame pieną, romą ir vanilės ankštį ar ektraktą. Kaitiname iki užvirimo, kol pakraščiuose pradės matytis burbuliukai.

Tuo metu kol pienas kaista, į miltų ir cukraus mišinį dedame kiaušinius ir trynius bei išmaišome. Tada pilame išlydytą sviesta ir taip pat gerai išmaišome (aš dažniausiai sviestą vis tik dedu į kaitinamą pieną, nes esu didelė tinginė) Tada tik nugriebiu šiek nuo viršaus iš kaitinamos masės, kad miltų- kiaušinių masę būtų lengviau išmaišyti iki vienalytės)

Kai pienas kaip reikiant užkaista, jį karštą supilame ant miltų masės ir vėl gerai viską išmaišome. Tešla bus skysta, labai skysta, bet taip ir turi būti. Miltų dėti daugiau tikrai nereikia.

Išmaišytą tešlą atvėsiname (vėsiu metų laiku aš išnešu į balkoną) ir dedame į šaldytuvą mažiausiai valandai. Geriausia būtų per naktį ar net parai. Galima laikyti iki kelių parų (paprastai aš įsimaišau dvigubą normą ir kepu per du kartus).

Išėmus iš šaldytuvo gerai išmaišome ir pilame į cukrumi pabarstytas formeles (jei turite metalines, jas reikia ištepti sviestu). Kadangi tešla skysta, aš įsipilu į indą su snapeliu ir supilstau į formeles.

Kepti reikia dedant į iš pradžių iki 250 -260 °C įkaitintą orkaitę – 10-15 min. Paskui karštį sumažiname iki 180 °C ir kepame dar 40-50 min. Nebijokite jei viršus atrodys jau labai tamsus, taip ir turi būti. Traškus karamelinis apvalkalas, ir minkštas kreminis vidus – tai yrai canneles bordelais.

Išėmus palaukiame kol šiek tiek atvės, krapštome lauk iš formelių ir valgome dar šiltas. Tada caneles yra pačios skaniausios (nors man labai skanu ir atvėsusios). Užsigeriame šampanu arba arbata. Labai labai gardus desertas.

Ar būtina važiuoti tūkstančius kilometrų ieškant kulinarinės egzotikos,  jei ji prasideda už penkiolikos kilometrų? Latvijoje! Gamtovaizdžiai ten panašūs, klimatas tas pats, laukai taip pat lygūs ir žemė dosni tokiu pat derliumi, tai atrodo iš kur ten galėtų būti kulinariniai skirtumai. O yra, ir dar kokių!

Vasarą buvau paprašius E., kad man šiek tiek pašnipinėtų latviškos virtuvės įdomybių, tai ji parvežė žinių, kad mėgstamiausias Blankenfeldės dvaro desertas – uzpūtens, dar vadinamas debesmana. Jos nesužavėjo, todėl debesmanos man taip ir neišvirė. Pasakojo tokį smagų epizodą: sumanė latviai pasidaryti šatibarščių. E. pasisiūlė nuskusti bulvių, bet latviai nesuprato, o kam prie šaltibarščių bulvės. Užtai į šaltibarščius įpjaustė dešros šlapiankos!

O šiandien mane patraukė link nuotykių, ot, galvoju, pasidarysiu aš ko nors egzotiškai latviško. Buberts! Ėjej, internete, išduok man, kas tas buberts!

Tikrasis bubertas padaromas su manų kruopomis. Jo supaprastinta versija – miltų bubertas (miltų buberts, miltų buberts – norisi dainuoti pagal melodiją”čiornyj bumer”). Receptų internete radau daug, visi daugmaž vienodi, ir dažniausiai bubertą verda bent jau iš litro pieno. Išbandžiau ir čia aprašau proporcingai sumažintą bubertą, pagal latvius, tai būtų tik 2 porcijos, bet kaip paragavimui, tai gana didelės, tai gal išsibandymui tiek ir užtektų.

Miltų bubertas

• 2 kiaušiniai
• 250 ml pieno
• 2 šaukštai cukraus
• 2 šauštai miltų
• 0,5 šaukštelio vanilio cukraus
• 200 ml spanguolių kisieliaus

Kiaušinių trynius atskirti nuo baltymų. 

Trynius gerai sumaišyti su cukrumi ir vaniliu cukrumi (latviai rašo “sujaukt”, o kiaušinius, kaip ir viską kitką jie skaičiuoja gabalais)

Į suplaktus trynius įberti ir miltus, o kad nebūtų pernelyg tiršta, įpilti dalį pieno iš recepte nurodytų 250 ml. Viską sumaišius, turi būti tokio tirštumo masė, kurią galima pilti.

Kiaušinių baltymus suplakti iki standžių putų.

Pieną užkaitinti beveik iki virimo.

 Visą laiką maišant, srovele supilti kiaušinių trynių ir miltų plakinį į pieną. Kaitinti ant lėtos ugnies kol sutirštėja visą laiką maišant, kad nebūtų gumuliukų (kaip latviai rašo, kad nebūtų kunkulų)Įmaišyti iki standžių putų suplaktus kiaušinio baltymus. (Pasak latvių: įjaukti sukultus baltumus) Bejaukiant jie šiek tiek subliūkšta, tačiau bubertas vistiek dar turi purumo. Ar įmaišius baltymą, dar reikia kaitinti? Kai kuriuose receptų rašo, kad taip. Kai kuriuose nutylima. Sakykim, kad dar reikia šiek tiek pakaitinti. Maišant, tai yra jaukiant.

Į dubenėlį įpilti kisieliaus. Populiariausias šalia buberto – spanguolių kisielius, bet gali būti ir kitas. Arba trintų šviežių uogų tyrė. Į kisielių dėti šilto arba atvėsusio buberto. Bubertas čia yra pagrindinis veikėjas, todėl jo reikia daugiau, o kisielius atlieka tik padažo funkciją.

Mano įspūdis: iš pradžių atrodo keistai. Minkštas su skystu… kažkaip… bet šaukštas po šaukštas atrodo vis geriau, ir galų gale grynai skanu. Ir jei pradžioj atrodė, kad čia labai didelė porcija gausis, galų gale pamatai, kad viskas labai įveikiama ir net nieko prieš būčiau pakartoti.

Miltų buberts, miltų bubets, la la la la, lalala.

Gal tikitės, kad kulinarinių tinklaraščių rašytojai yra prisiėmę sau misiją kelti maisto kultūrą, saugoti tradicijas ir rūpintis jūsų sveiku valgiaraščiu? Negaliu garantuoti už visus, nes jaučiu, tarp mūsų yra ir tokių. Bet aš tai ne. Aš tik noriu Lietuvai pasigirti ką valgau, o kelti savo lėkštes į tinklaraštį vis kiečiau, negu į feisbuką. Jokios misijos čia nerasite. Ką tik senas geras teisingas pyragėlių su kopūstais receptas buvo supaprastintas iki greito maisto. Viens-du ir yra, galima fotkinti ir nuotraukom dalintis su pasauliu.

Pyragėliai su kopūstais

• pakuotė sluoksniuotos mielinės tešlos (5 lapeliai, viso 400 g)
• 0,7 l raugintų kopūstų
• 1 didelis svogūnas
• 2 šaukštai aliejaus

Tešlos lapelius išdėlioti, kad atitirptų.

Svogūną supjaustyti ir pakepinti aliejuje kol vos pradės apskrusti.

Raugintus kopūstus paragauti – jei atrodo labai rūgštūs, nuplauti. Jei labai rūgštūs, nuplauti per kelis vandenis. Sudėti į keptuvę ant kepančių svogūnų, uždengti ir troškinti ant lėtos ugnies kol suminkštėja – trunka apie pusvalandį, bet reikia ragauti. Troškinimui reikia šiek tiek skysčio – sulčių nuo kopūstų arba vandens. Būtų gerai, jei troškinti kopūstai spėtų atvėsti, iki kol taps įdaru. (Bet kaip parodė patirtis, nieko baisaus, jei sudedu karštą – greito maisto atveju viskas darosi greitai.)

Orkaitę įjungti, nustačius 170C. Tešlos lapelius supjaustyti per pusę (kvadratėliais). Dėti kopūstų, sulenkti per pusę arba trikampiu ir užspausti kraštelius. Kepti apie 20 min. (Sudėjus karštą įdarą, užteko 17 min).

Aš savo gyvenimą leidžiu prie kompo, o Ponas Didysis Ekspertas – prasmingoms ir šeimai naudingoms veikloms. Nenuostabu, kad kartais nesutariame įvairiais klausimais. Didžiausias mūsų gyvenimo kivirčas įvyko prieš du metus vėlyvą gruodžio vakarą einant namo, kai snigo. Ponui Didžiajam Ekspertui pasivaideno, kad pusto, tai visą kelią ginčijomės, a snėng, a pusta. Nors aš absoliuč aiškiai mačiau, kad SNIGO! Ak, ne, apie žiemos reiškinius jis ne ką išmano. Bet apie žuvis tai taip. Ir net labai taip.

Pavyzdžiui ką tik įvyko toks įrodymas. Kol skumbrė gulėjo atšildyta ir išdruskinta, o aš išnaudojau tą laiką prie kompo, iš Pono Eksperto gavau neatidėliotiną komandą: “Įlįsk į internetą, pažiūrėk vikiepdijoj, ar skumbrė giminiuojasi su tunais?” Paklusniai atsiverčiu skumbrę, tačiau jos aplinkoj nebuvo jokio tuno. “Dabar žiūrėk tuną”,- sako jis. Atsiverčiu tuną, ir nuotraukytėj matau visai tokią pat žuvį kaip skumbrė. Nebebūtina nė biologinės klasifikacijos skaityti, giminystė iškart akivaizdi. O nežinojau.

Orkaitėje kepta skumbrė

• šaldyta skumbrė
• druska
• česnakas
• prieskonių mišinys (Provanso ar Viduržemio jūros tipo) 

Žuvį atšildyti. Išdarinėti. Keliose vietose įpjauti. Druską sumaišyti su prieskoniais ir susmulkintais česnakais ir įtrinti žuvį, taip pat ir iš vidaus, ir per pjūvius. Palikti kelioms valandoms.

Orkaitę įkaitinti iki 220 C. Žuvį dėti į skardą ir kepti 20 min. (Bulvėms tiek kepimo laiko neužteks, jei norit kartu bulvių, jas reikia sudėti gal 10 min anksčiau. Arba supjaustyti smulkiau.) Valgyti karštą, bet skanu ir atvėsusi.

Pono Didžiojo Tunų Eksperto žuvies uodega orientuota į Pietus, maniškė – į Šiaurę. Bet tai nieko nereiškia.

Latviui visai normalu savo vaikui įdėti vardą: Girts. Įsivaizduojat, kūdikis tik gimė, o į jo viso gyvenimo dokumentus jau įrašyta: Girts. Įsivaizduojat kaip paskui tas vaikas užauga ir atvažiuoja į Lietuvą pasimokyti gaisrininkų kursuose. Dėstytojas rimtu veidu garsiai skaito kursų dalyvių sąrašą, nori patikrinti ar visi atėjo, tegu kiekvienas atsiliepia “esu”, ir tada… sužino dėstytojas, kad viens į jo kursus atėjo Girts!

Girts latviams yra normalus vardas. O desertui normalus pavadinimas –  Buberts! Ponas Didysis Ekspertas negali patikėti… kaip jis vadinasi? Huberts? Neee, sakau, Buberts. Išviriau kisieliaus,  o prie jo vot imsiu ir padarysiu buberto… Ieškau internete tikro buberto recepto (nes miltų bubertas – tik jo atmaina), Ponas Didysis Ekspertas stovi už nugaros, kol duoduosi po latviškus internetinius receptus, stebuklingu būdu viską juose suprasdama, o jis mato tik tiek, kad gaminimo laikas 45 minutės.  Cha, visai ne, čia tik latviams reikia 45 minučių, aš susisukau per kokį 15 .

Jeigu desertas vadintųsi Girts, jo pavadinimą turbūt gerai įsidėmėtume. O Bubertas žiūrėk ir užsimiršta. Kai padejuoju, kaip sunku po pietų, vietoj paguodos sulaukiu Pono Eksperto priekaišto: nereikėjo valgyti tiek daug to… kaip jo… Kabaldūno.

Manų bubertas

• 400 ml pieno
• 3 kiaušiniai
• 4 šaukštai manų kruopų
• 4 šaukštai cukraus
• žiupsnelis vanilinio cukraus
• žiupsnelis druskos

Kiaušinių baltymus atskirti nuo trynių. Trynius išplakti su 2 šaukštais cukraus ir vaniliniu cukrum, o baltymus  - su kitais 2 šaukštais cukraus iki standžių putų, kad pavertus indą, jos nekristų lauk.

Užkaitinti pieną. Įberti truputį druskos. Kai pienas jau beveik užvirs, berti manų kruopas visą laiką maišant. Kruopų bėrimo metodą galima pavadinti “lietumi” – nesmarkiai ir pasklaidant. Kelios minutės virimo pamaišant  ir košė sutirštėja. Supilti plaktą kiaušinio trynį visą laiką maišant. Nuimti nuo viryklės. Gerai išmaišyti. Sudėti plaktus kiaušinių baltymus ir išmaišyti atsargiai.

Gaunasi gardi košė, valgoma užpylus rūgštoku kisieliumi. Purus manų bubertas, kuris kisieliuje plaukia.

Namuose nuolat valgau. Kai kur nors išvažiuoju, irgi valgau. Per 2014-us ne taip daug kur važinėjau, bet valgiau daug.

• Žagarėje – ant laužo virtos žuvienės. Ją virė šiaudinę skrybėlę užsidėjęs Nemuno deltos regioninio parko direktorius, o valgėme susėdę prie stalo, kuris stovėjo vandenyje. Suolai irgi buvo vandenyje. Ir mūsų basos kojos mirko vandenyje. Nuostabi atgaiva liepos karštyje, ypač tada, kai galva kaista po blondinės peruku.
• Viljandyje – sušio, kurį susuko indas. Iš pradžių net negalvojau to sušio valgyti, paprašiau jo pasiaiškinti, iš kur Estijoje indas ir kodėl daro sušius. Buvo taip, indas atvyko į Estiją studijuoti, tada susipažino su este, ir kelis metus jie bandė kurti bendrą gyvenimą. Bet nelabai gavosi bendras gyvenimas, tai jis įkūrė kelis restoranus, vieną Taline, kitą Kuresarėje. Sušius daro todėl, kad moka juos daryti, o estams patinka. Mat kaip. Išsikeičiau savo maisto taloniukus į porciją sušio, nusinešiau ant Vyšnių kalno ir atsigulusi ant žolės suvalgiau.
• Tatruose – ledų iš sniego, sumaišyto su kondensuotu pienu. Buvo saulėtas rytas, puiki kompanija, nuostabiausi vaizdai, ir mes dar nežinojome, kokius išbandymus patirsime prieblandai atėjus. Ledai labai skanūs, o grožio aplink tiek, kad beveik neįmanoma ištverti necypiant iš džiaugsmo.
• Sangastėje – deserto su šaltalankių drebučiais ir plakta grietinėle su kama miltais. Sangastė yra rugių sostinė, net ir kažkoks ten labai įžymus Kanados viskis gaminamas iš rugių, kurių sėkla atvežta iš Sangastės. Sangastėje yra labai didelė ir graži pilis, o joje – stebuklingas portretas, kartais pajudinantis rankas, o rūsiuose – didžiuliai pacai.
• Lielplatonyje – jogurto su mėlynėmis, pirkto mažoje parduotuvėlėje. Sėdėdama ant akmens šalia savo dviračio, kabinau jogurtą, žiūrėjau į dvaro rūmus, parką ir pardavėjos vyrą, plaunantį golfelį.
• Ilomantsyje – kisieliaus. Kiekvieną dieną, kiekvieną rytą ir vakarą, kisieliaus prie pusryčių, prie kavos, prie sausainių, prie motorinių pjūklių krioksmo ir prie nesibaigiančių kalbų apie “karhu”, t.y. meškas.
• Modikoje – apelsinų nuo medžio, augančio mieste, apkibusio ir vaisiais, ir žiedais. Tik kad šitie apelsinai buvo rūgštūs. Ir apelsinų iš po medžio. Ėjome pėsčiomis iš Modikos į Šiklį, truputį išsukom iš kelio. Tikėjausi rasti kokį lauro medį, nes kelionės misija buvo parsivežti lauro lapų. Deja, misija liko neįvykdyta, lauro medžiai šalia pagrindinės gatvės nesiskaito, o kitų neradome. Išsukę iš kelio ir perbridę upelį už bambukų pastebėjome apelsinų sodą. Kai pasiimi nuo žemės nukritusį apelsiną, mes taip nusprendėm, nesiskaito pavogtas. Buvo saldūs, fantastiško skanumo. 
• Reibiniuose – žolių arbatos, paskanintos medumi, birbyne ir informacija apie magiškas žolynų savybes. Arbata buvo stebuklinga, kas kartu jos atsigers, tas septyneriems metams susisies nematomais saitais.
• Vienkiemyje prie Otepės – šiauriausio Europos vynuogyno vyno. Vynas geras, bet žiauriai pjovė uodai.
• Bauskėje – virtienių miesto centre esančioje kavinėje. Iki šiol nesuprantu, kas įvyko, mane buvo ištikęs latvių kalbos mokėjimo priepuolis, pasišnekėjau su padavėja latviškai. Po valandos latviškai vėl nebemokėjau ir ką tada su padavėja kalbėjau, nebesugebėjau atkartoti.
• Tyrelyje – spanguolių. Pasirinkome šalia neseniai nutiesto medinio tako per pelkę, nuo kurio nulipus, žemė po kojomis liūla ir linguoja, o praskleidus žoles ant samanų guli uogos.
• Paluperoje – pyragėlių, įdarytų morkomis. “Taip, su morkomis, o kas čia keisto? Negi pas jus nebūna pyragėlių su morkomis” – stebėjosi estai šaukštų drožėjai.
• Žagarėje Kaliausių fabrikėlio kieme – lauže keptų bulvių. Paskui gulėdami ant žolės žiūrėjome filmą “Džiaze – tik merginos”. Televizorius stovėjo po krūmu, o mes visaip sukinome tentą, kad padarytų šešėlį ant ekrano, nes kitaip beveik nesimatė. Iš mano basų kojų, kyšančių pro tento apačią, Kaliausių fabrikėlis padarė specialiai man skirtą kalėdinį atviruką.

Prieš Kalėdas, kai visai rimtai svarsčiau o ką gal man jau laikas pasidaryti vegetare, Ponas Didysis Ekspertas parvilko ketvirtį kiaulės. Nebuvo mano veide tiek džiaugsmo, kiek tikėjosi, užtai jau beveik kilstelėjo balsą, bet žodžiai “ech tu motera nedėkingoji, įtikti tau neįmanoma” liko nepasakyti, nes pamatė mano rankoj didįjį peilį. Aš tą ketvirtį kiaulės šnai šnai į gabalus, nugarinę į Kauną, kumpį beigi karką į vyniotinius, o draiskalėlius į lesyklą zylėms. Dabar visas šaldiklis lašiniais užkamšytas, o aš taip ir nepasidariau vegetarė.

Kaip daryti karkos vyniotinį, pasitikrinau pagal knygą “Žiemgalos receptai”. Mėsos vyniotinius dariau antrą kartą gyvenime. Vienintelis sunkus dalykas vyniotinių daryme – atitaikyti teisingą druskos kiekį. O kitkas – labai paprasta.

Karkos vyniotinis

• kiaulės karka
• druska
• česnakai
• juodieji ir kvapieji pipirai

Česnakus sutraiškyti, pipirus sugrūsti ir sumaišyti su druska. Iš karkos išpjauti kaulą, ir mėsą peiliu apipjaustyti taip, kad gabalas būtų daugmaž stačiakampės formos. Įtrinti druska su prieskoniais. Imti skiautę marlės, sudrėkinti, ant jos uždėti mėsą. Nupjautus gabalėlius taip pat pasūdyti ir juos išdėlioti ant didžiojo gabalo, ten, kur jis buvo plonesnis, kad suvyniojus viskas būtų panašiai vienodo storio. Kur per stora, iš ten nupjauti, kur per plona, ten uždėti. Susukti mėsą, suvynioti ją į marlę ir apraišioti stipriu siūlu. Palikti 8-12 valandų.

Kepti 160C orkaitėje ne trumpiau kaip 2 valandas. “Žiemgalos receptų” autorė Ona, slapyvardžiu “Laduko Uošvienė”, sakė, po 2 valandų reikia smeigti adata ir stebėti, koks skystis išbėgs. Jei skaidrus, reiškia iškepęs. Aš adatų nesmaigsčiau. Iškepusį vyniotinį dar karštutėlį ir vis dar suvyniotą į marlę reikia paslėgti. (Slėgiau toje pačioje skardoje, kur kepė. Dėjau ant viršaus pjaustymo lentelę, o ant jos – dėžę su svarmenimis, cukraus ir kruopų atsargomis, o ant viršaus dar pilnų stiklainių, nes rimtai reikia paslėgti.) Laikyti paslėgtą per naktį vėsioje vietoje.

Išvynioti, pjaustyti riekelėmis, vaišinti giminaičius ir rinktis komplimentus.

“Žiemgalių receptų” autorė Ona vyniotinius suvynioja kur kas gražiau ir lygiau, nei aš, bet pasitreniruosiu, pavyks ir man gražiau.

Ar soros – tik paukščių lesaliukas? Ar jos užauga ant tų pačių augalų, iš kurių rišamos šluotos? Ar grūdeliai auga kokiose nors ankštyse? Ar derlius nurenkamas iškart tokie geltonučiai karoliukai, ar parduotuvėse jos būna nulupinėta žievele?Ar soros auginamos Lietuvoje? Kokių šalių virtuvėje sorų daugiausia?

Kai kuriuos atsakymus duoda Ponas Didysis Ekspertas, o kai kuriuos – vikipedija, be to dar pridurdama, kad sorų lapai su nuleistomis lapamakštėmis. Neįsivaizduoju, kaip atrodo nuleistos lapamakštės, bet bala jų nematė. Visur, kur tik rašoma apie soras, paminima, kokios jos naudingos sveikatai, o tokius teiginius kaip  ”Sorų kruopų košė verdama ne mažiau kaip 1 valandą” paneigiu patikrinusi praktiškai. Tai jau tikrai soroms nereikia valandos!

Sorų košė

• 1 dalis sorų kruopų
• 2 dalys vandens
• druska

Pagardinimui: sviestas arba lašinukai, svogūnas

Pamatuoti kruopų kiekį puoduku, dubenėliu arba kibiru. Kruopas perplauti iš pradžių šaltu vandeniu, paskui nuplikyti karštu vandeniu. Tą vandenį nupilti. Kruopas supilti į puodą storu dugnu. Tuo pačiu puoduku, dubenėliu ar kibiru, kuriuo buvo matuotos kruopos, atsimatuoti šalto vandens ir užpilti ant kruopų. Šiaip jau sorų ir vandens santykis yra viens prie dviejų – dviejų su puse, bet kadangi kruopos buvo plautos vandeniu, kurį nupylus vienas kitas lašas vistiek dar liko, tai užpylus dar dvi tokias normas vandens, kiek buvo kruopų, gaunasi pats tas. Įberti druskos.

Dėti ant nestiprios ugnies. Po užvirimo dar pavirti 20 minučių, kol kruopos sugers visą vandenį. Nuimti nuo ugnies ir neatidengus palaikyti dar 5 minutes. Gardinti arba sviestu, arba spirgučiais su svogūnais.

Spirgučiams šviežius lašinius supjaustyti gabaliukais. Nelabai svarbu, kokio dydžio ir formos jie bus, kubeliais, lakšteliai ar šiaudeliai, bet svarbu, kad bent viena kryptimi jie būtų plonyčiai. Pakepinti tol, kol paleis riebalus ir traškiai sugruzdės. Išgriebti spirgučius. Riebaluose pakepinti smulkiai pjaustytą svogūną iki kol nuskaidrės ir šiek tiek apkeps.

Viską sumaišyti – sorų košę, spirgučius, keptus svogūnus ir riebalus.

Pupelių sriubos būna geros ir labai geros, bet jas virti nežmoniškai sunku žinot dėl ko? Nes pupeles užmerkti reikia iš vakaro. O kas iš vakaro jau galvoja apie rytdienos valgymus? Kas pripucinęs gardžios vakarienės tiki, kad ateis diena, kai ir vėl norėsis valgyti? Gal kada nors… bet kad jau rytoj…! Ui ne, mane kiekvienos dienos pietų poreikis užklumpa netikėtai.

Todėl tenka išradinėti greitus pupelių virimo būdus. Jei per 1 valandą jums skaitosi greitai, tada galiu savo išmintimi pasidalinti.

Pirma taisyklė: neberkite nemirkytų pupelių į tą puodą, kuriame jau verda kitos sriubos detalės. Gali gautis prastai – viskas jau bus išvirę, o pupelės dar bjauriai puskietės. Žinau ką sakau, esu šaukštu gaudžiusi nedavirusias pupeles iš ukrainietiškų barščių ir metusi jas lauk. Gerai pamirkytas pupeles galima iš karto į sriubos puodą, o nemirkytų – ne.

Antra taisyklė: pupelės geriausiai pasiduoda šylančiame vandenyje. Arba vėstančiame – užpili jas šaltu vandeniu, dedi ant nedidelės ugnies, ir kai beveik užverda, išjungi, kad atvėstų, tada vėl šildai… Ilga melodija, todėl darom taip: kai vanduo užkaista, dar šalto vandens dadedam. Arba išvis reikia karštą vandenį nupilti, užpilti šaltu ir vėl šildyti. Ir taip kartoti, kol išvirs, 3-4 kartus.

Trečia taisyklė: druskos nedėt, nes trukdo išvirti.

Internete perskaityta taisyklė: sodos irgi nedėti, nors greitina išvirimą, bet ardo vitaminą B ir gadina skonį. Pati neišbandžiau, nes sodos į sriubą nededu (tas vienas kartais kai pavariau sodos ant makaronų, nes sumaišiau su smulkia druska, nesiskaito).

Kad pupelių sriuba tuo pat metu gali būti ir baravykienė, sužinojau iš Segebutės užrašų, ir kaip mat patikrinau praktiškai, nes šaldytų baravykų turime sočiai. Gaunasi labai gerai. Ponas Didysis Ekspertas paragavęs sklaidėsi pagyrimais.

Vegetariška grybų sriuba su pupelėmis

• sauja pupelių
• 3 šaukštai avižų kruopų
•  šaldyti baravykai
• 1 svogūnas
• 2-3 šaukštai sviesto
• 1 nedidelė morka
• 3-4 bulvės
• sriubos prieskoniai
• druska

Iš vakaro užmerkti pupeles.

Svieste pakepinti smulkiai pjaustytą svogūną. Kai stipriai pakvips ir vos-vos pradės apskrusti, sudėti visus kitus produktus – kruopas, bulves, morkas, grybus, išmirkytas pupeles. Užpilti vandeniu. Galima ir sultiniu. Įberti druskos ir sriubos prieskonių ir ant lėtos ugnies virti kol viskas išvirs.

Jei pupelės nemirkytos, išvirti atskirame puode, kaip aprašyta aukščiau ir sudėti prieš virimo pabaigą.

Pagardinti žalumynais – petražolėmis, svogūno laiškais.

Mano laikrodis orientuotas į Lietuvą rodo jau po vidurnakčio, bet hostelyje dar beveik nieko nėra. Beveik ramu, beveik tuščia, tik keturi vokiečiai žaidžia kažkokį stalo žaidimą, kur laiks nuo laiko atsitinka „šaizė“ . Visi kiti švenčia, todėl triukšmas ateina iš gatvės, kur vaikšto keisti personažai. Karžygiai, karvažmogiai, dvimetriniai nykštukai, ilgakasės mergos trumpais sijonais ir gausiai plaukuotomis kojomis, ružavi drambliai, dryžuoti kaliniai, šeši čarliaičaplinai, stipriai pagyvenę nuotakos, vyskupai, smurfai, vabzdžiai ir daug visokių kitų.

Gatvėse ir aikštėse laiks nuo laiko atsiranda pašėlusių muzikantų, kurie labai sukelia nuotaiką, susirenka žmonės, vieni pradeda šokinėti ir linguoti į taktą, o kiti fotkinti. Tarp šokinėjančių nardo tuščių butelių rinkėjai.

Parduotuvių vitrinos ir vokiečių dydvyrių paminklai apkalti fanieromis, bo nieks jų kitaip nenusaugotų.

Į vakarą po kojomis draikosi šiukšlės ir  traška stiklai, tiksliau po kojomis nelabai traška, bet po pravažiuojančių mašinų ratais tai ujujuj kaip.

Visi paviršiai, tiek gatvėse, tiek laiptinėse, tiek metro, tiek ir mūsų kambaryje nupilti kažkuo lipniu. Kai vaikštau hostelio kambary, mano batai klijuojasi prie grindų, o paskui garsiai atplyšta čiom-čiom. Ypač garsiai gaunasi rytą, kai stengiuosi kuo tyliau, nes kitose lovose už užtrauktų užuolaidėlių miega man nematyti kambariokai. Vakar mačiau tik vieną, visas juodas, ir veidas, ir drabužiai.  Įėjo į kambarį kai žiūrėjau į savo lovą visa pasimetus, nes ant jos nebuvo kaldros. Neradau nei iš kur pasiimti, nei iš ko paprašyti. Sakau tam juodajam, iš kur gauti kaldrą, gal žinai?

„oi, tikrai, ant tavo lovos nėra, tai kaip čia taip… tai paimk nuo tos lovos, kur yra.“

„Bet tada jiems nebus kaldros…“- man vis atrodo kad čia kažkokios problemos.

„Bet tu atėjai pirmiau, ir ant tavo lovo kaldra bus!“ – jis nuėmė kaldrą nuo viršutinės lovos, padėjo ant maniškės, pakštelėjo man į žandą ir išėjo.

Kaip viskas pasidaro paprasta, kai nebedarai problemų iš kaldrų.

Nedidelėje virtuvėlėje visą parą galima gauti iš aparato kavos arba karšto vandens. Geriu ramunėlių arbatą, į kurią netyčia pasivariau per daug cukraus.

Ant sienų paveikslai su valgančiais budistais ir auksine šventykla.

Prie kito stalo juokiasi keturi vokiečiai. Ką tik atėjo dar kažkoks pingvinas ir visas pavargęs sudribo į kėdę.

Negarsiai groja radijas, ir netgi iš gatvės triukšmo nebesigirdi.

Kelne „penktasis metų laikas“ – karnavalas.